Diena, kai „Alfa Romeo“ galėjo atsidurti po „Ford“ sparnu

Autorius: Aivaras Grigelevičius

Daugelis „Alfa Romeo“ gerbėjų, norėdami apibūdinti ar pabrėžti šio prekės ženklo išskirtinumą, visada remiasi Henry Fordo fraze: Kai pamatau, kad „Alfa Romeo“ važiuoja pro šalį, aš nusiimu kepurę.

„Ford“ ir „Alfa Romeo“ visada stovėjo skirtingose ​​barikadų pusėse. „Ford“ užsiėmė masine gamyba ir atstovavo paprastų darbininkų interesams, o „Alfa Romeo“ visada buvo gyvybinga savo sunkiai įveikiama energija, impulsyvumu ir noru laužyti visas įmanomas taisykles. Bent jau taip buvo 1920-aisiais ir 1930-aisiais.

Po kelių dešimtmečių atsigaunanti Europos ir JAV ekonomika leido „Ford“ tapti pasaulinio lygio žaidėju. Devintajame dešimtmetyje JAV įmonė, vadovaujama Philipo Caldwello ir Donaldo Peterseno, pareiškė norą įsigyti „Alfa Romeo“. Ne šiaip pramogai, bet ir su labai rimtu tikslu.

Truputis istorijos

Kaip ir „Ferrari“, „Alfa Romeo“ nuolat patirdavo finansinių sunkumų, kurie kelis kartus tapo nepakeliami. Pirmą kartą tai įvyko 1970 m., kai gamintojas buvo įstrigęs didžiulėse skolose, tačiau jį išgelbėjo Italijos vyriausybės lyderiai.

Tuo tarpu antrasis kartas įvyko 1986 metais. Tačiau šį kartą nuostoliai buvo gerokai didesni, tad nenuostabu, kad Italijos valdžia nusprendė parduoti „Alfa Romeo“ tam, kuris pasiūlys didžiausią sumą ir geriausias sąlygas. Tačiau prieš tai įvykių seka buvo daug įdomesnė.

Prieš paskelbiant „Alfa Romeo“ finansinius rezultatus, įmonei pagalbos sulaukė charizmatiškasis „Fiat“ grupės lyderis Gianni Agnelli. Iš pradžių jis pasiūlė „Alfa Romeo“ lyderiams sudaryti glaudaus bendradarbiavimo susitarimą, kuris kelis kartus sumažintų transporto priemonių kūrimo išlaidas ir pasinaudotų plačia „Fiat“ technine baze. Tai buvo puikus pasiūlymas, vėliau išprovokavęs „Ford“ koncerno reakciją.

Nuostabus Alfa 75 Turbo Evoluzione IMSA

Išgirdę apie galimą „Alfa Romeo“ pardavimą, „Ford“ vadovai išskubėjo į Italiją pristatyti savo pasiūlymo. Iš pradžių „Ford“ norėjo įsigyti 20% bendrovės akcijų, o likusią dalį nupirkti per ateinančius penkerius metus. Protingas pasiūlymas, suteikęs „Ford“ prieigą prie prekės ženklo, garsėjančio talentingais inžinieriais ir pakankamai didele sportinių automobilių rinkos dalimi Europoje, kuri tuomet siekė 9,8 proc.

Nugalėjo geresnis pasiūlymas

Potencialūs kandidatai turėjo pateikti ne tik sumą, kurią jie ketino mokėti už „Alfa Romeo“. Jie taip pat turėjo pristatyti 7–8 metų investicijų planus, kurie leistų „Alfa Romeo“ vėl tapti pelninga įmone. Tai buvo pagrindinis reikalavimas.

Natūralu, kad ambicingiausias „Alfa Romeo“ atkūrimo planas kilo ne „Ford“, o „Fiat“. Neoficialių šaltinių teigimu, „Fiat“ į „Alfa Romeo“ investavo apie 5,8 mlrd. Be to, Italijos vyriausybė buvo labiau linkusi priimti „Fiat“ pasiūlymą, nes manė, kad „Alfa Romeo“ turi išlikti nacionaliniu turtu. Reikia pridurti, kad „Fiat“ pažadėjo išsaugoti 28 tūkst.

Tuo tarpu 1986–1994 m. „Ford“ planavo investuoti apie 2,8 mlrd. USD, išlaikydama tik tuos darbuotojus, kurių reikia efektyviam darbui. Taip pat verta paminėti, kad „Ford“ koncentruotųsi tik į vieną iš šešių gamintojo padalinių – lengvųjų automobilių gamybą. Italijos vyriausybę supykdė Fordo noras nekreipti dėmesio į kitus padalinius, kuriuose dirbo tūkstančiai žmonių. Tada Italijos vyriausybei tai buvo nepriimtina.

Galime tik spėlioti, kur dabar būtų „Alfa Romeo“, jei jis priklausytų „Ford“ grupei, o ne „Fiat“? Ar Alfa Romeo būtų tokio pat dydžio kaip Audi ar BMW? Atsižvelgiant į „Ford“ patirtį su Europos gamintojais, „Alfa Romeo“ tikriausiai būtų sėdėjęs vienoje valtyje su „Volvo“, „Jaguar“ ir „Land Rover“ ir dabar priklausytų kokiam nors Kinijos pramonės milžinui.

—

Atraskite savo svajonių automobilį mūsų automobilių kategorijose arba apsilankykite mūsų „Classic Passion“ parduotuvėje ir atraskite jaudinančių dalykų iš mūsų partnerių!